52. Jis išvedė savo tautą kaip avis, kaip kaimenę dykuma vedė.
53. Jis vedė juos saugiai, jie nieko nebijojo, jų priešus apdengė jūra.
54. Jis atvedė juos į šventąją žemę, prie kalno, kurį Jo dešinė buvo įsigijusi.
55. Jis išvarė tautas, išdalijo jų žemę paveldėti ir Izraelio gimines apgyvendino jų palapinėse.
56. Tačiau jie gundė Jį ir maištavo prieš Dievą, Aukščiausiojo įsakymų nesilaikė.
57. Nusisuko ir buvo neištikimi kaip jų tėvai, nukrypo į šalį kaip sugadintas lankas.
58. Aukštumomis jie kėlė Jo pyktį, drožtais atvaizdais sukėlė Jam pavydą.
59. Dievas, tai išgirdęs, supyko ir pasibjaurėjo Izraeliu.
60. Jis paliko palapinę Šilojuje, kurią tarp žmonių buvo pasistatęs.
61. Savo jėgą Jis atidavė į nelaisvę, savo šlovę – į priešo rankas.
62. Savo tautą pavedė kardui ir pyko ant savo paveldėjimo.
63. Jaunuolius ugnis prarijo, mergaitės liko netekėjusios.
64. Kunigai krito nuo kardo, o našlės negalėjo jų apraudoti.
65. Tada Viešpats pabudo tarsi žmogus iš miego, tarsi karžygys, šūkaudamas nuo vyno,
66. Jis privertė priešus bėgti, amžiną gėdą jiems padarė.
67. Jis atsisakė Juozapo palapinės ir Efraimo giminės neišsirinko.