21. Jėzus paklausė tėvą: „Ar seniai jam taip darosi?“ Šis atsakė: „Nuo pat vaikystės.
22. Dvasia dažnai įstumdavo jį į vandenį ir į ugnį, norėdama nužudyti. Bet, jei ką gali padaryti, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“
23. Jėzus jam atsakė: „Jei gali tikėti, viskas įmanoma tikinčiam!“
24. Tučtuojau vaiko tėvas verkdamas sušuko: „Tikiu, Viešpatie! Padėk mano netikėjimui!“
25. Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, sakydamas jai: „Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!“
26. Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O jis liko tarsi negyvas, ir daugelis sakė: „Jis mirė“.
27. Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir šis atsistojo.
28. Kai Jis sugrįžo namo, mokiniai, pasilikę su Juo vieni, klausė: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“
29. Jis atsakė: „Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda ir pasninku“.
30. Iš ten išėję, jie keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų.
31. Mokydamas savo mokinius, Jis sakė jiems: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys Jį. Nužudytas Jis po trijų dienų prisikels“.
32. Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet bijojo Jį klausti.
33. Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie Jėzus juos paklausė: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“
34. Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.
35. Atsisėdęs Jis pasišaukė dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“
36. Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė jiems:
37. „Kas priima tokį vaiką mano vardu, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet Tą, kuris mane siuntė“.
38. Jonas Jam tarė: „Mokytojau, mes matėme vieną, kuris nevaikščioja su mumis, bet Tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis mūsų neseka“.