18. Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau Tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nepajėgė“.
19. Tada Jėzus tarė: „O netikinti karta! Kiek dar man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!“
20. Jie atvedė. Vos Jį pamačiusi, dvasia pradėjo tąsyti berniuką; šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs raičiojosi.
21. Jėzus paklausė tėvą: „Ar seniai jam taip darosi?“ Šis atsakė: „Nuo pat vaikystės.
22. Dvasia dažnai įstumdavo jį į vandenį ir į ugnį, norėdama nužudyti. Bet, jei ką gali padaryti, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“
23. Jėzus jam atsakė: „Jei gali tikėti, viskas įmanoma tikinčiam!“
24. Tučtuojau vaiko tėvas verkdamas sušuko: „Tikiu, Viešpatie! Padėk mano netikėjimui!“
25. Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, sakydamas jai: „Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!“
26. Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O jis liko tarsi negyvas, ir daugelis sakė: „Jis mirė“.
27. Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir šis atsistojo.
28. Kai Jis sugrįžo namo, mokiniai, pasilikę su Juo vieni, klausė: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“