5. Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Sūnau, atleidžiamos tau tavo nuodėmės!“
6. Tenai sėdėjo keletas Rašto žinovų ir svarstė savo širdyse:
7. „Kodėl Jis taip piktžodžiauja? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“
8. Jėzus, iš karto savo dvasia supratęs jų mintis, tarė: „Kam taip svarstote savo širdyse?
9. Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, imk neštuvus ir vaikščiok’?
10. Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turintį valdžią atleisti žemėje nuodėmes, – čia Jis tarė paralyžiuotajam, –
11. sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“
12. Šis tuojau atsikėlė ir, visiems matant, pasiėmęs neštuvus, išėjo. Visi stebėjosi ir garbino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę“.
13. Jėzus vėl nuėjo į paežerę. Didelė minia rinkosi prie Jo, ir Jis juos mokė.