3. Rašto žinovai ir fariziejai atvedė pas Jį moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje
4. ir kreipėsi į Jį: „Mokytojau, ši moteris buvo pagauta svetimaujant.
5. Mozė Įstatyme mums įsakė tokias užmėtyti akmenimis. O ką Tu pasakysi?“
6. Jie tai sakė, mėgindami Jį, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus, jų nepaisydamas, pasilenkęs rašė pirštu ant žemės.
7. Jiems nesiliaujant klausinėti, Jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį“.
8. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės.
9. Tai išgirdę, sąžinės apkaltinti jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų iki paskutiniojo.
10. Atsitiesęs ir nebematydamas nė vieno, tik moterį, Jėzus paklausė: „Moterie, kur tie tavo kaltintojai? Niekas tavęs nepasmerkė?“
11. Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė Aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“.
12. Jėzus vėl prabilo: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą“.
13. Tada fariziejai Jam pasakė: „Tu pats apie save liudiji, – tavo liudijimas netikras“.
14. Jėzus jiems atsakė: „Nors Aš ir liudiju pats apie save, mano liudijimas yra tikras, nes Aš žinau, iš kur atėjau ir kur einu. O jūs nežinote, nei iš kur Aš atėjau, nei kur einu.