27. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką Aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam Aš ir atėjau į šią valandą.
28. Tėve, pašlovink savo vardą!“ Tada iš dangaus pasigirdo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“
29. Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas Jam kalbėjo“.
30. O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo šitas balsas.
31. Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan.
32. O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“.
33. Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Jam reikės mirti.
34. O žmonės Jam sakė: „Mes girdėjome iš Įstatymo, kad Kristus pasilieka per amžius. Kodėl Tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turės būti iškeltas aukštyn? Kas gi tas Žmogaus Sūnus?“
35. Jėzus jiems tarė: „Dar trumpą laiką šviesa bus su jumis. Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad neužkluptų jūsų tamsa. Kas vaikščioja tamsoje, tas nežino, kur eina.
36. Kol turite šviesą, tikėkite ją, kad taptumėte šviesos vaikais“. Tai pasakęs, Jėzus pasišalino ir pasislėpė nuo jų.
37. Nors Jis jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, jie Juo netikėjo, –
38. kad išsipildytų pranašo Izaijo žodžiai: „Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu ir kam buvo apreikšta Viešpaties rankos galybė?“
39. Jie neįstengė tikėti, nes vėl, anot Izaijo:
40. „Jis apakino jų akis ir sukietino jų širdį, kad nematytų akimis ir nesuvoktų širdimi, ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau“.