35. atmindami, kad Dievas jų Uola,kad Dievas Aukščiausiasis – jų atpirkėjas.
36. Bet jie apgaudinėjo jį savo lūpomisir melavo savo liežuviu.
37. Jų širdis nebuvo jam ištikima,jie nepasitikėjo jo Sandora.
38. Bet Dievas iš savo gailestingumo atleisdavo kaltęir jų nesunaikindavo;dažnai jis sutramdydavo savo pyktįir viso savo įniršio neišliedavo.
39. Jis atmindavo, kad jie tik trapūs žmonės,lyg praeinantis vėjo dvelktelėjimas.
40. Kiek daug kartų jie maištavo prieš jį tyruoseir liūdino jį dykumoje!
41. Jie vis gundė ir gundė Dievą,Izraelio Šventajam skaudino širdį.
42. Jie užmiršo jo didžią galybę ir tą dieną,kurią jis atpirko juos nuo engėjo,
43. kai parodė savo ženklus Egipteir nuostabius darbus Coano lygumoje.
44. Jis pavertė krauju jų upes bei tekantį vandenį,ir egiptiečiai nebeturėjo ko atsigerti.
45. Jis ištiko juos spiečiais musių, kurios juos kamavo,ir varlėmis, kurios nuniokojo kraštą.
46. Jis atidavė jų pasėlius vikšrams,o jų triūso derlių – skėriams.
47. Jis sunaikino jų vynmedžius ledų kruša,o jų sikomoro medžius – šalna.
48. Jis atidavė jų galvijus ledų krušai,o jų kaimenes – žaibams.
49. Jis ištiko juos savo degančiu įniršiu,pykčiu, apmaudu ir nelaime –žūties nešėjų būriu.
50. Jis netramdė savo įniršio,negelbėjo jų nuo mirties, bet atidavė marui.