4. Skausmo kentėti nedorėliams nereikia,jų kūnas stiprus ir sveikas.
5. Mirtingųjų triūsas jų nevargina;jie nesikamuoja kaip kiti žmonės.
6. Užtat išdidumas – jų karoliai,smurtu jie apsigaubia lyg drabužiu.
7. Per akis užgriuvusius lašinius jie vos gali matyti;jų širdis tvinsta nedoromis užmačiomis.
8. Jie šaiposi ir kalba pikta;įžūliai grasina kitus engti.
9. Prieš dangų jie burnoja,o žemėje jų liežuvis įžūliai įsakinėja.
10. Todėl net Dievo tauta į juos gręžiasiir noromis tiki, ką jie sako.
11. Tada sakoma: „Kaip gali Dievas žinoti?“ –ir: „Aukščiausiasis nesužinos, ką darome!“
12. Tad tokie yra nedorėliai,visuomet be rūpesčių kaupiantys turtus.
13. Argi ne veltui laikiau savo širdį tyrąir ploviausi rankas, parodydamas, kad esu nekaltas?
14. Juk diena iš dienos kenčiu vargą,kas rytą tu mane nuplaki.
15. Jeigu būčiau taręs: „Kalbėsiu, kaip jie daro“, –būčiau buvęs neištikimas tavo vaikų būriui.
16. Nors mėginau suprasti,vis tiek tai man atrodė beviltiška užduotis,
17. kol neįėjau į Dievo šventovę;tik įėjęs suvokiau, kas nutiks nedorėliams.
18. Iš tikrųjų tu užvedi juos ant slidaus šlaitoir tu pastumi į žūtį.
19. Kaip staiga jie tampa nelaimingi!Siaubo apimti, jie visiškai išnyksta.
20. Kaip sapną po pabudimo, VIEŠPATIE,tu paniekini tuos vaiduoklius.
21. Kadangi mano širdis buvo apkartusi,o jausmai užgauti,
22. buvau kvailas ir nesupratau,būdamas lyg keturkojis tavo Artume.