3. „Dievas Visagalis, – Jokūbas tarė Juozapui, – pasirodė man prie Lūzo, Kanaano krašte, palaimino mane
4. ir pasakė: ‘Aš padarysiu tave vaisingą; padauginsiu tave ir padarysiu iš tavęs tautų bendriją, o šį kraštą duosiu tavo palikuonims po tavęs kaip amžiną nuosavybę’.
5. Todėl abu tavo sūnūs, gimę Egipto žemėje prieš man atsikeliant pas tave į Egiptą, yra mano; Efraimas ir Manasas bus lygiai mano, kaip mano yra Rubenas ir Simeonas.
6. Bet palikuonys, gimę tau po jų, bus tavo, o dėl paveldo jie bus žinomi jų dviejų brolių vardais.
7. Aš tai darau dėl to, kad, man grįžtant iš Padano, mano skausmui, tavo motina Rachelė mirė Kanaano krašte kelionės metu visai arti Efratos. Aš ją ir palaidojau ten, prie kelio į Efratą, tai yra Betliejų“.
8. Pamatęs Juozapo sūnus, Izraelis paklausė: „O kas jie?“
9. – „Jie mano sūnūs, kuriuos man čia davė Dievas“, – atsakė Juozapas tėvui. O jis tarė: „Prašyčiau atvesti juos prie manęs, kad galėčiau palaiminti“.
10. Izraelio akys buvo aptemusios nuo senatvės, ir jis nebegalėjo matyti. Tad Juozapas privedė juos arčiau prie jo; jis pabučiavo juos ir apkabino.
11. Izraelis tarė Juozapui: „Niekada nesitikėjau vėl pamatyti tavo veido, ogi dabar Dievas man ir tavo vaikus parodė!“
12. Tuomet Juozapas nukėlė juos nuo savo tėvo kelių ir nusilenkė iki žemės.
13. Juozapas paėmė juodu abu – Efraimą dešine ranka Izraelio kairėje ir Manasą kaire ranka Izraelio dešinėje – ir atvedė arčiau prie jo.
14. Bet Izraelis ištiesė dešinę ranką ir uždėjo ant galvos Efraimui, kuris buvo jaunesnis, o kairę ranką – ant galvos Manasui, sukryžiuodamas savo rankas, nors Manasas ir buvo pirmagimis.