11. Tuomet Jokūbas pabučiavo Rachelę ir balsu pravirko.
12. Jokūbas pasisakė Rachelei esąs jos tėvo giminaitis, Rebekos sūnus. O ji nubėgo ir pasakė savo tėvui.
13. Išgirdęs žinią apie sesers sūnų Jokūbą, Labanas atskubėjo jo pasitikti. Apkabinęs ir išbučiavęs parsivedė jį į savo namus. Jokūbas papasakojo Labanui visa, kas buvo įvykę,
14. ir Labanas tarė jam: „Esi iš tikrųjų mano kūnas ir kraujas!“Jokūbui išbuvus pas Labaną vieną mėnesį,
15. Labanas pasakė Jokūbui: „Negi dėl to, kad esi mano giminaitis, turėtum man už nieką tarnauti? Sakyk, kokia bus tavo alga?“
16. Labanas turėjo dvi dukteris. Vyresnioji buvo vardu Lėja, o jaunesnioji – Rachelė.
17. Lėja turėjo švelnias akis, o Rachelė buvo dailiai nuaugusi ir graži.
18. Kadangi jau buvo pamilęs Rachelę, Jokūbas atsakė: „Tarnausiu tau septynerius metus už tavo jaunesniąją dukterį“.
19. „Mieliau ją duosiu tau negu kokiam pašaliečiui. Pasilik pas mane“, – sutiko Labanas.
20. Jokūbas ištarnavo už Rachelę septynerius metus, bet jie atrodė jam tarsi keletas dienų – taip labai ją mylėjo.
21. Tuomet Jokūbas tarė Labanui: „Duok man mano žmoną, kad galėčiau su ja gyventi, nes mano laikas baigėsi“.
22. Labanas sukvietė visus vietos žmones ir iškėlė vestuves.
23. Bet, atėjus vakarui, paėmė savo dukterį Lėją ir įvedė ją pas Jokūbą. Jokūbas tat ir suėjo su ja.
24. Savo tarnaitę Zilpą Labanas paskyrė dukters Lėjos tarnaite.
25. Atėjus rytui, žiūri, šalia Lėja! Jokūbas tarė Labanui: „Ką tu padarei? Argi ne už Rachelę tau tarnavau?! Kodėl tat mane apgavai?“