1. „Klausykitės, dangūs, leiskite man kalbėti,tegirdi žemė mano lūpų žodžius!
2. Tekrinta mano mokymas kaip lietus,telaša mano kalba kaip rasa,tarsi švelnus lietus ant gležnos vejos,tarsi rasos lašeliai ant žolės.
3. Juk VIEŠPATIES vardą skelbiu:duokite garbę mūsų Dievui!
4. Tai Uola! Jo darbai tobuli,visi jo keliai iš tikrųjų teisingi.Ištikimas Dievas, be apgaulės,teisus ir patikimas!
5. Tačiau neverti jo vaikai,ta sukta, nedora karta,pasielgė su juo apgaulingai.
6. Nejau taip atsilygini VIEŠPAČIUI,paika ir neišmintinga tauta?Argi ne jis tavo tėvas, kuris tave sukūrė,padarė ir įkurdino?
7. Prisimink senovės dienas,apsvarstyk praeities amžių metus;klausk savo tėvo, jis tau paaiškins,savo senolių, jie tau pasakys.
8. Kai Aukščiausiasis skyrė tautoms jų paveldą,kai dalijo Adomo palikuonis,jis nustatė tautų ribas pagal Dievo sūnų skaičių,
9. bet VIEŠPATIES dalis yra jo tauta,Jokūbas yra jo paveldas.
10. Jis rado jį dykumoje –tyruose vaitojančios dykumos.Priglobė jį, rūpinosi,saugojo kaip savo akies vyzdį.
11. Kaip erelis drąsina savo jauniklius,plazdendamas virš lizdo,taip jis išskleidė savo sparnus ir, paėmęs jį,nešė pirmyn ant savo sparnų.
12. Vienas VIEŠPATS jį tevedė,nebuvo su juo jokio svetimo dievo.
13. Jis atvedė jį ant krašto aukštumųir maitino laukų derliumi,duodamas čiulpti medaus iš uolųir alyvmedžių aliejaus iš akmenuotos žemės,
14. varškės iš bandų, pieno iš kaimeniųsu taukais ėriukų ir avinų,Bašano jaučių ir ožių,drauge su geriausiais kviečiais;putojantis vynuogių kraujas buvo tavo gėrimas.