15. Taip bausiu ją už iškilmių dienas Baalams,kuriomis ji degino jiems smilkalus;išsidabinusi auskarais ir puošmenomisji ėjo paskui savo meilužiusir pamiršo mane, – tai VIEŠPATIES žodis.
16. Todėl dabar ją viliosiu,išvesiu į dykumąir prašnekinsiu jos širdį.
17. Ten atiduosiu jai vynuogynus,o Achoro slėnį padarysiu vilties durimis.Ten ji atsilieps man kaip savo jaunystės dienomis,kaip tą dieną, kai išėjo iš Egipto žemės.
18. Tą dieną, – tai VIEŠPATIES žodis, – ji vadins mane „Mano vyras“ ir niekuomet nebevadins manęs „Mano viešpats Baalas“.