9. Kaip debesis pamažu nyksta ir praeina,taip žengiantis žemyn į Šeolą niekada nebegrįžta.
10. Į savo buveinę jis nebesugrįš,jo namai daugiau jo nebepažins.
11. Todėl negaliu leisti savo lūpoms tylėti;kalbėsiu dvasios skausme,skųsiuosi gyvasties kartėlyje.
12. Argi aš jūra ar jūros pabaisa,kad tu pastatei prie manęs sargybą?
13. Kai pagalvoju: ‘Mano lova mane paguos,mano guolis pasidalys su manimi skausmu’, –