3. tautą, kuri akiplėšiškai be perstojo pykdo mane.Jie aukoja kruvinas atnašas alkuose irdegina smilkalus ant plytų.
4. Jie sėdi kapų nišose,naktis praleidžia olose,valgo kiaulieną su dvėsenos viralu savo induose.
5. ‘Stovėk, kur stovi! – šaukia jie. –Nedrįsk manęs paliesti! Tau esu per šventas!’Šitokie dalykai aitrina mano pyktįkaip be perstojo degančią ugnį.
6. Štai visa tai priešais mane užrašyta;nebetylėsiu, kol neatsiskaitysiu.Atmokėsiu jiems, kaip jie nusipelnė,
7. drauge už jų kaltes ir jų tėvų kaltes, – sako VIEŠPATS. –Kadangi jie degino smilkalus kalnuoseir įžeidinėjo mane ant kalvų,aš jiems tuojau atseikėsiu atlygį, kokio jie nusipelnė“.
8. Taip kalba VIEŠPATS:„Kol kekėje dar yra sulčių, žmonės sako:‘Neišmeskite jos, nes joje dar yra šis tas gero’.Taip ir aš pasielgsiu su savo tarnais, – neatmesiu jų visų.
9. Iš Jokūbo pagimdysiu palikuonių,iš Judo – mano kalnų paveldėtojų.Mano išrinktieji paveldės kraštą,mano tarnai ten gyvens.
10. Mano tautai, ieškančiai manęs,Šarono lyguma bus ganykla kaimenėms, Achoro slėnys – žardiena galvijams.
11. Bet jus, kurie palikote VIEŠPATĮ,užmiršdami mano šventąjį kalną,kurie padengėte stalą Laimės dievuiir atmiešėte ąsotį vyno Lemties deivei,
12. jus aš lemsiu kalavijui,ir visi jūs krisite per žudynes,kadangi šaukiau, bet neatsiliepėte,kalbėjau, bet nesiklausėte,darėte, kas bloga mano akyse,ir rinkotės, kas man nepatinka“.
13. Todėl taip kalba Viešpats DIEVAS:„Štai mano tarnai valgys, o jūs kęsite alkį;mano tarnai gers, o jūs kęsite troškulį;mano tarnai džiaugsis, o jūs turėsite gėdytis;