6. Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Karalius ir Atpirkėjas,Galybių VIEŠPATS: „Aš esu pirmas, aš esu paskutinis,be manęs kito dievo nėra.
7. Kas prilygsta man? Tegu pasirodo,tegu pasako, pareiškia ir paaiškina!Kas žiloje senovėje sukūrė tautą?Tai, kas turi įvykti, jie tepasako!
8. Nenusigąskite, nebijokite:argi aš jau seniai to nepaskelbiau ir neapreiškiau?Juk jūs mano liudytojai!Ar yra gi kitas Dievas be manęs?Ar yra kokia nors Uola be manęs?“
9. Niekingi visi tie, kurie daro stabų statulas; jų branginamieji negali jiems niekuo padėti. Jų garbintojai akli, jiems stinga išmanymo, jie tik patys save kvailina.
10. Kas dievą daro ar liedina stabą be noro užsidirbti?
11. Žiūrėk, kaip jo garbintojai bus sugėdinti, nes jų meistrai – tik marūs žmonės! Kai jie visi susirinks ir prisistatys, juos pagaus baimė ir apims gėda.
12. Kalvis daro jį iš geležies, įpučia anglis, kūju kala stabą. Tvirta ranka jį doroja, kol išalksta ir pavargsta. Vandens negeria, todėl visiškai nusilpsta.
13. Stalius pamatuoja medį virvele ir nusibraižo stabą rašikliu. Jis obliuoja medį obliumi, aprėžia skriestuvu ir išskobia iš jo atvaizdą vyro – dailaus žmogaus, tinkamą stovėti šventykloje.
14. Jis kertasi kedrą, pasirenka dar kiparisą ar ąžuolą iš medžių miške, o gal net pasodina kedrą, kad lietus jį užaugintų.
15. Dalį kamieno žmogus sunaudoja kurui: šildosi prie degančių malkų ir jomis pakuria ugnį krosnyje duonai kepti. Žmogus iš rąsto išsidrožia net dievą ir garbina jį, iš medžio pasidaro stabą ir kniūbsčias puola prieš jį.
16. Rąstigalį žmogus sudegina ugnyje, ant jo žarijų kepasi mėsą, sotinasi kepsniu, vis šildydamasis prie ugnies ir kartodamas: „O, kaip man šilta, net karšta!“
17. O kas dar liko iš medžio, iš to išdrožia dievą – savo stabą, klupčioja ir kniūbsčias puola prieš jį, maldaudamas: „Gelbėk, nes tu mano dievas!“
18. Stabai nieko nežino, nieko negalvoja, nes jų akys apvilktos; jie nemato akimis, nesupranta širdimi.