7. Pranašavau, kaip man buvo liepta, ir man bepranašaujant staiga pasigirdo triukšmas ir barškėjimas: kaulai rinkosi kaulas prie savo kaulo.
8. Įsižiūrėjau, ir, tikėkite manimi, ant jų buvo sausgyslės, raumenys užaugę ir oda juos aptraukusi, bet dvasios juose nebuvo.
9. Tuomet jis tarė man: „Pranašauk dvasiai, pranašauk, žmogau, ir sakyk dvasiai: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Ateik, dvasia, iš keturių vėjų ir padvelk į tuos užmuštuosius, kad jie atgytų’“.
10. Pranašavau, kaip man buvo liepta, ir į juos įėjo dvasia; jie atgijo ir pakilo ant kojų nepaprastai didelė minia.
11. Jis kreipėsi į mane: „Žmogau, šie kaulai – visi Izraelio namai. Žiūrėk! Jie sako: ‘Sudžiūvo mūsų kaulai, nebėra mums vilties. Esame žuvę!’
12. Todėl pranašauk jiems ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Tikėkite manimi, atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš kapų, mano tauta, ir parvesiu jus į Izraelio žemę.
13. Jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kai atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš jūsų kapų, mano tauta!
14. Duosiu jums savo dvasią, kad atgytumėte, parvesiu jus į jūsų žemę, kad žinotumėte, jog aš, VIEŠPATS, pasakiau, aš ir padarysiu’“, – tai VIEŠPATIES žodis.
15. Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: